Renginių archyvas
Savaitgalio istorija nuo rugsėjo 4 d. iki rugsėjo 6 d.
Penktadienio vakarą (2025 m. rugsėjo 4 d.) aš, Rasa Vasiliauskienė ir Algimantas Rašimas iš Naujosios Akmenės vykome praleisti, gaiviškai rudenėjantį vakarą, Pienų vienkiemyje (Kelmės r.). Renginys „Vakarai, kurių nebuvo su Vladu Kalvaičiu. Vlado Kalvaičio 6-ieji skaitymai.“ Čia mus pasitiko šeimininkė Janina Skeberdienė. Gaivus rudens oras priminė neišsipildžiusias vasarines svajas, kurios lengvai leidosi kartu su krentančiais lapais… laikas bėga greitai… Vlado Kalvaičio nebėra… nebėra bičiulio, draugo, bendraminčio, kūrusio bei įkvėpusio brandinti savo mintis, kurios taptų sceniniu veiksmu…
Prisiminėm siurrealistiniu (ne)tylėjimu „Ėjimu“ pagal Vlado Kalvaičio noveles.
Ačiū Tytuvėnų gimnazijos lietuvių kalbos mokytojai Zentai Mačiulaitienei už pakvietimą.
Šeštadienio popietė, rugsėjo 6-oji.
Kelionė buvo šiek tiek keista ir net makabriška – kartu keliavo net moliūgas (apie jį – kita istorija). Mūsų trupę sudarė: Rasa Vasiliauskienė (Naujoji Akmenė), Kristupas Valadka (Tytuvėnai), Irena Milkintienė (Mockaičiai), Justina Kasiulytė (Raudondvaris).
Keista kompanija? Galbūt… Ne vienam po pasirodymo kilo klausimų: kur mes repetuojame, kaip susitinkame, kada randame laiko, kam to reikia ir kodėl?
Vargu ar patys visada galime atsakyti į šiuos klausimus… Tikriausiai ieškojome šviesos.
Šviesą radome Šlienavoje (Kauno r.), kur vyko Šviesos ir vilties vakaras ant būsimos Šlienavos bažnyčios žemės. Čia buvo pristatyta floristinė bažnyčios interpretacija (kūrėja Inga Umbrasienė), o mes parodėme 1863–1864 metų sukilimui skirtą spektaklį „Erinijos“. Esame dėkingi šiai žemei, kad priėmė mus ir meldėsi kartu. Tądien mes radome šviesą!
Ačiū režisierei Laimai Kalėdaitei už pakvietimą.
Ačiū klebonui Rimui Pilypaičiui.
Ačiū Daivai Valadkienei.
Sekmadienis, rugsėjo 7-oji.
Tądien man trūko žodžių.
Tądien man trūko padėkų.
Didžiuojuosi būdama tytuvėniškė.
Ačiū darbštuolei Reginai Baliutavičiūtei.
Ačiū savo teatralui, amžinam optimistui Vaclovui Gvozdui.
Ačiū Arūno žirgynui! Lenai ir Arūnui – jūs nemirtingi!
Dėkoju už galimybę pažinti Saločių krašto žmones – nagingąjį Donatą Prėną, kuris dėl mūsų vėl savo kūrybą įleido į vandenėlį…
Mokslai būtini ir privalomi. Dėka gidų kursų pažinau dar vieną nerealią moterį – Joniškio šeimos restoranėlio „Virtieniai“ (IĮ „Virtienis“) įkūrėją, KITOKIĄ moterį su pilnu kraičiu idėjų ir stebuklų – Neringą Striūgaitę.
Ir, žinoma, ačiū tiems, kurie paaukojo sekmadienį leistis į nuotykius kartu su mumis. Ačiū Alanui Augustui Buivydui.
O kiek gerų žmonių aplink, kurie svajones paverčia realybe…
Artėja… JAU RYTOJ.
AČIŪ Saločių seniūnijos seniūnui Sigitui Savickui – už pasitikėjimą ir visokeriopą pagalbą!
Už Tytuvėnų valtelę dėkingi Donatui Mačiulaičiui.
Tęsinio laukite – susitiksime kalnų slėnio papėdėje!
